Avoidless architecture

Nuo pat 1903 metų pastatytoje Respublikinėje Vilniaus Psichiatrijos Ligoninėje įvyko gausa permainų. Vienos jų – kintantys diagnozių apibrėžimai – laiko eigoje patys psichiatrijos mokslo atstovai nesutarė kaip traktuoti tam tikrus žmogaus būvius, elgsenas ir jausenas, o kartu keitėsi ir taikomi gydymo metodai. Pokyčius taip pat išgyveno ligoninės pastato erdvės, kurios karo metu ir sovietmečiu buvo naudojamos ne pagal savo numatytą paskirtį.

Avoidless architecture – kitaip neišvengiama architektūra – sąvoka ir vyksmas gimęs Evelinai rengiant magistro darbą, kurio tiriamasis objektas yra anksčiau minėta ligoninė.
Apsigaubus šia sąvoka Evelina kvestionuoja:
Kokią architektūrą mes galime pasirinkti, o kokios dėl esamų politinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių aspektų tam tikrais gyvenimo laikotarpiais ne?
Kas formuoja (kaip formuojama) mūsų mąstyseną, kuri identifikuoja vienas erdves kaip mažiau (daugiau) patrauklias ar pavojingas?
Kaip identifikuojant esminius pokyčius skatinti bendruomenių įgalinimą, bendrystę, atrasti kas jas jungia, o ne skiria, taip prisidedant prie stigmos mažinimo susijusio su psichikos sveikata.

Kolekcionuojant daugiau nei šimto metų eigoje ligoninėje nutikusius svarbiausius, netikėčiausius, nuviliančius ar įkvepiančius įvykius, objektus, istorijas, nuotraukas ar garsus bus bandoma atsakyti į keliamus klausimus.