„Avoidless architecture and communities” bendrystės formavimo dirbtuvės - sutartinių giedojimas, Respublikinė Vilniaus Psichiatrijos Ligoninė

2022 10 19

Kasdienybėje įprasta žvelgti į mus ir juos. Sąvokos, tokios kaip “psichiatrijos ligoninė”, “žmogus su psichikos sveikatos sutrikimais” dažnam žmogui skamba kaip kažkas ko norėtųsi išvengti, nepakliūti, nesutikti, at(si)riboti. Viena aišku – Lietuvoje stigma psichikos sveikatos suvokime gaji. Atmintyje užsilikus frazė, perskaityta įvadinėje kalboje į š. m. spalio 21 d. tinklalaidę “Ai, viskas gerai” : “<…> kas antras žmogus per visą gyvenimą patiria psichikos sutrikimų, <…> žinome apie sutrikimus per mažai, kad būdami kartu padėtume vieni kitiems būti, dirbti ir gyti.” Toje pačioje tinklalaidėje Respublikinės Vilniaus Psichiatrijos Ligoninės direktorius Arūnas Germanavičius teigia, kad “ <…> mes nuvertiname alkoholizmo keliamą grėsmę, bet pervertiname šizofrenijos keliamą grėsmę. Ir dėl to turime daug baubų. <…>”

Kita linija – erdvės kuriose pacientai gydomi, su pastato tipologija susiję politiniai ir ekonominiai iššūkiai. Respublikinė Vilniaus Psichiatrijos Ligoninė kitais – 2023 metais švęs 130 metų jubiliejų. Pastato esminės erdvės, apart kelių jo dalių suniokojimo per pasaulinius karus, iš esmės nepakito. Tačiau psichiatrijos mokslas nuožmiai keitėsi, išgyveno kardinalių permainų keičiant gydymo metodus. Pernai Norwegian University of Science and Technology apsigintame architektūros magistro darbe Evelina nagrinėjo galimybes RVPL permainoms, kuriose galėtų patogiau tilpti dabartinis požiūris į psichiatriją. Šios bendrystės yra viso to tąsa.

Bendrystės dirtuvių tikslas: patirti bendrystę, pasiekti tyrosios būties apraiškas, visiems dalyvaujantiesiems jaustis oriai, mažinti visuomenėje vyraujančias stigmas susijusias su psichikos sveikata, susipažinti su ligoninės erdvėmis.

dalyviai: 33 asmenys (10 žmonių iš išorės, 14 RVPL pacientų, 9 RVPL personalo)

įrankiai: Sutartinės, ligoninės erdvė – skaitykla, empatija, refleksija, jautrumas aplinkai, keksiukai ir zefyrai (užsakyti iš ligoninės valgyklos);

taisyklės: Kvietime buvo nurodyta jog laukiami visi su įvairiausiais jausmais ar būsenomis: nuliūdę, džiugūs, ieškantys ar paklydę.

Prašymas bendystės laike nedėvėti skiriamųjų darbo drabužių (baltų chalatų) buvo išgirstas daugelio atvykusių gydytojų, bet ignoruotas dalies slaugytojų.

Dėl vyraujančių asmens apsaugos ir kitų vidaus taisyklių, nebuvo galima gauti atsiliepimų apie renginį iš ligonių. Po renginio surinktos įžodintos patirtys dalyvavusiųjų dirbtuvėse veikia advokataujančiai ligoniams, kurių balsas šiuo metu nėra viešai prieinamas. Tiesa, advokatavimo stiprumas tapatus turimam empatijos kiekiui , gebėjimu reflektuoti, jautrumui.

Visi – RVPL bendruomenė, žmonės iš išorės, susidūrė su nepatogumais (erdvė, situacija, žmonės). Sutartinių giedojimo banga kiek nejaukiai įsupo visus į pasimetimą, nuplovė visas atsineštas/ susikurtas kaukes ir suvienijo bendrystės tyvuliavimui.

Sklaida: Kvietimas į renginį, platintas socialinėse medijose ir ligoninėje įvairiuose skyriuose:

“Architektūros fondo Eksperimentų platformos dalyvė architektė, menininkė Evelina Bartusevičiūtė savo meninio tyrimo projektuose „Avoidless Communities“ (neišvengiamos bendruomenės) ir „Avoidless Architecture“ (neišvengiama architektūra) nagrinėjanti santykių estetikos ir erdvės politikos klausimus, kviečia į sutartinių meditacijos, refleksijos ir bendrystės formavimo dirbtuves Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skaitykloje.

Evelina ieško vyksmų/procesų iš dabarties ir praeities, kurie padėtų dabarties žmogui tvariai kurti ryšį su savimi, kitu ir aplinka. Mąstydama apie sutrūkusį šalies socialinį audinį ir bendrą pasaulinių įvykių kontekstą, ji svarsto, jog mums kaip niekad trūksta tvarios, nuoširdžios bendrystės patirčių ar jos užuomazgų.

Prisijaukinti sutartines mums padės Virginija Masalskienė. Lietuviško daugiabalsio dainavimo metu bandysime išjausti save, atsiverti aplinkiniams ir tuo pat metu išlaikyti savąjį balsą. Sutartinės primena mantras, kurias nuolat kartojant atsiveria naujos gyvenimo erdvės. Susitikimo metu mėginsime susipažinti su įvairiomis jų giedojimo technikomis: trejinėmis, dvejinėmis ir keturinėmis.

Po dainų prie arbatos ir gardėsių kartu su Egle Masalskiene – psichologe, „mindfulness“ metodo mokytoja, kuri specializuojasi emocijų valdymo srityje, aptarsime dainavimo bendrystėje poveikį ir kilusius jausmus.

Kviečiami plačiosios visuomenės ir ligoninės bendruomenės nariai. Balsingi ir manantys jog nemoka giedoti, net ir nenorintys giedoti! Džiugūs, nuliūdę, ieškantys ir pametę ar pasimetę. Kviečiami visi. Renginys nemokamas.”

(https://www.facebook.com/events/626308462329027 )

Atsiliepimai apie renginį:

Arūnas Germanavičius – RVPL direktorius

“Renginys buvo labai įdomus, sutartinių giedojimas buvo man ne naujas, bet suskambo visai naujame kontekste.

Folkloru, ypač baltų dainomis domiuosi jau daugiau kaip 20 metų. Studijų metais VU dainavau Dainų ir šokių ansamblio chore. Studijuojant psichiatrijos rezidentūroje ir vėliau C.G.Jungo analitinės psichologijos instituto psichoterapijos programoje daug studijavome lietuvių senosios archetipinės kultūros, tarp jų ir dainuojamosios, pavyzdžių. Raudos, sutartinės ir kitos senosios giedojimo formos turi savo gydomąją galią, kurios mums, taip save vadinantiems, moderniems žmonėms, yra užmirštos. Kaip ir įvairūs ritualai, kuriuos lydėjo giesmės.

Seminaras prasidėjo gražiai, su trumpa įžanga. Tačiau pirmasis pabandymas giedoti buvo, mano nuomone, nesėkmingas, kadangi vedančioji pradėjo nuo trejinės giedojimo, tačiau nepaaiškino tiksliai, kada reikės įstoti antrai ir trečiai grupei, o ir žodžiai buvo archajiniai, negirdėti net ir lietuviškai kalbantiesiems (dalis RVPL pacientų ir darbuotojų, juk rusakalbiai, tai jiems buvo dar sunkiau suprasti, kas giedama). Po maždaug 10-15 min. trukusių daugelio bandymų susigiedoti trimis grupėmis, harmonijos nebuvo, dalyviai nutilo, o keletas ligoninės pacientų, galimai išgyvendami skaudžiau tai, kaip nesėkmę, „iškrito“ iš rato, kai kurie atsisėdo ir nebegiedojo, o kiti – visai išėjo. Manau, kad tai buvo labai svarbus momentas vedančiosioms, kai nestruktūruotoje ir savaime nesigaunančioje užduotyje, „iškrenta“ patys pažeidžiamiausi, kurių jos nesugebėjo integruoti atgal į ratą.

Gerai, kad renginį pavyko išgelbėti, kai vedančiosios pasiūlė planą B, ir pasiūlė giedoti paprastesnę sutartinę, dvejinę. Prieš tai daugiau laiko buvo skirta paaiškinimui, ką ir kaip giedosime. Dalyviai pajutę, kad pavyksta, pasinėrė į meditacinį giedojimą, buvo labai stipru. Giedojo visi kartu: ligoninės personalas, pacientai, dalyviai iš bendruomenės.

Manau, kad ateityje tokius renginius galima kartoti, tačiau reikia daug daugiau dėmesio skirti detaliam paaiškinimui, kaip ir ką giedoti. Vedančiosios galėtų ir pavyzdinį pagiedojimą pademonstruoti.”

Virginija Masalskienė – sutartinių vedančioji

“Pirmą kartą vedžiau sutartines ligoninėje, nežinojau net ko tikėtis. Pradėjo rinktis žmonės. Atėjusiųjų gausa siuntė vieną žinutę:„Mums to labai reikia“. Lėtai važiavo sutartinių ratas. Natūralu, tai dėmesio ir koncentracijos reikalaujanti tradicija, bet kai matai linguojančius į ritmą senjorus ir supranti, kad „pagavo“, pasidarė ramiau. Turbūt didžiausia padėka buvo nuskambėję žodžiai:„Atrodo, kad tai tokia būsena, kurioje turėtum ir būti“. Namo parsinešiau daug minčių. Kitą kartą norėčiau mažesnio žmonių kiekio, kad galėčiau daugiau skirti dėmesio asmeniškai. Net su visiškai paprastais dainavimo pratimais galima išgauti tas būsenas, kuriose ir reikėtų gyventi. Gyventi taip, kad kiekvieną priimtumėt tokį, koks jis yra.”

Kitų žmonių/ iš išorės dalyvavusiųjų:

1) Dovilė Ratkutė

“Pirmieji pojūčiai iš komplekso parko įžengus į pastatą – erdvių rimtis ir vaistų kvapas.

Į pustuštę auditoriją pirmieji susirinko pastato lankytojai. Po kiek laiko patalpa ėmė pildytis ligoninės pacientais ir darbuotojais. Pacientai buvo atvesti grupelėmis, apie jų priklausymą šiai institucijai bylojo šlepetėmis apautos kojos ir naminiai drabužiai arba balti chalatai.

Pirmieji ėmė skambėti lengvi džiaugsmingi pokalbiai apie saldumynus ir arbatą, vėliau apie renginį. Grupių atskirtį jutau gan ryškiai, tačiau ne tarp pacientų ir sveikųjų, bet tarp dviejų skirtingų bendruomenių – architektūros ir nuolatinių pastato naudotojų. Pastarieji atrodo, buvo sutrikdyti rutinos ir normų nesilaikymo šioje erdvėje.

Mums sustojus į ratą, dvi atskiros bendruomenės sulipo į vieną masę, išskyrus dvi darbuotojas, kurios parimo prie kolonų, atribodamos save nuo vyksmo erdvėje.

Pirmuoju vienijančiu tašku man tapo bendras sumišimas ir klaidos, pasimetusių akių ryšiai, bandant perprasti sutartinių struktūrą ir žodžius, emocijos kilusios nepavykstant pakartoti gautų nuorodų.

Antrasis taškas: dainos ritmui tampant sklandesniu ėmė atsipalaiduoti tiek kūnas, tie ir iš už pastato sienų atsineštas mano vaidmuo, ego išsilydė į dainos pulsavimą.

Vis natūraliau jaučiantis tiek dainoje, tiek grupėje, mano fokusas ėmė plisti nuo sutartinės atlikimo iki grupėje esančių individų reakcijas, jausmus. Ėmiau norėti įsitraukti į procesą labiau, dainuoti aiškiau ir garsiau – kurti aplinką, kurioje mažiau pasitikintiems savo balsu lengviau prisijungti prie bendro garso.”

2) Marija Stonytė

„Nesuprantamos eilutės, iš tolimo senųjų lietuvių gyvenimo kasdienos, įduotos veiksmui. Dabar. Šiame kabinete. Sulig kiekvienu pabandymu tvirčiau suskamba visų lūpose.

Kaskart vis gyviau, tikriau, ritmingiau. Daugelio veiduose pradėjo rastis tikrosios šypsenos, jausmai, išraiškos. Fizinėje ligoninės erdvėje buvo sukurta kažkas daugiau nei sutartinių dainavimas, nauja patyriminė kokybė – ryšys. Ta pati erdvė tapo atvira ir saugia, kviečianti dalyvius pasirinkti: kaip noriu čia būti? Svarbiausiu elementu tampa – intencija erdvei, dalyvių kuravimas link idėjinės vizijos. Tokiu būdu fizinė erdvė gali transformuotis be materialių išteklių, net chalatų nuvilkimas gali tiek daug. Bendras veiksmas inicijuoja kolektyvinės būsenos pokytį, kurio dalimi esame nuolatos nenutrūkstamai.“

3) Asmuo, norėjęs išlaikyti anonimiškumą

„Manau, kaip tu pasakei pastebėjimą pabaigoje užsiėmimo, jog viskas buvo ir jautėsi kaip natūralus procesas, kaip gyvenime. Iš pradžių iš tikro jaučiau šiokią tokią įtampą būdama toje aplinkoje ir tarp pacientų, nežinojau ko tikėtis, kaip jaustis. Galbūt todėl, jog esu anksčiau kurį laiką lankiusi tėtį psichiatrijos ligoninėje, tarp pacientų ir tas laikotarpis neasocijavosi su labai maloniomis patirtimis, man regis mano kūnas dar prisimena tai nors ir nesitikėjau – natūraliai aplankė šiokia tokia įtampa, kažkaip negalėjau pasijausti, kad esu tiesiog žmogus iš pašalies, jutau tarsi atsakomybė už pacientus, kad viskas pavyktų, visi gerai jaustųsi. Tik pabaigoje, kuomet jau labiau visi įsijautė tiek pacientai, tiek kiti susirinkę žmonės – pasiliko tie kuriems norėjosi ir galėjo ten būti galėjau šiek tiek lengviau ir atsipalaidavus iš tikro pabūti bendrystėje.“

4) Marius Lukošiūnas

„Visiškai nežinojau kas tiksliai vyks, tik mačiau kad tu organizuoji, ir archfondo platformoj dalyvauji – to užteko suprast kad bus gerai. Ir buvo:) Man kuo toliau tuo labiau architektūros rodos yra apie bendrumus ir ryšius, o ne apie plytas. Tad tokios dirbtuvėlės ir pačiam artimos, labai gražu ką darai. Po truputį atverti tą kupiną empatijos, atidos ir jautrumo puslapį architektų bendruomenei ir ligoninei. Apie susitikimą: dabar galvoju gal įžanga ilgesnė galėjo būt, ne tik vardą bet ir kokį pomėgį pasisakyt ar dar kokia kita žaidimo forma, o gal kiek daugiau tiesiog pabendravimo ar tiesiog garsų/muzikos klausymo. Na kokio apšilimo pradžiai… Gal kiek pats sutartinių dainavimas užsitęsė, gan ilgokas, bet labai patiko:) Apibendrinus – daugiau tokių susitikimų!“

5) Neringa Kuraitė

„Prieš keletą metų studijavau interjerą, domiuosi psichologija, dailės terapija, tad man šis renginys suskambėjo kaip kvietimas šiuos dalykus apjungti 🙂 Norisi palaikyti tokius vyksmus, kurie kviečia ateiti su tuo, ką jauti ir koks esi, be jokių išankstinių nuostatų. Be kaukių ir be baltų ligoninės chalatų. Tiesiog pabūti, pasidalinti. Ačiū Evelinai už organizavimą ir smalsų tyrėjos žvilgsnį -tikiuosi, dar bus panašių iniciatyvų. „

6) Asmuo, norėjęs išlaikyti anonimiškumą

„Važiuojant galvojau, ką aš nešuosi į susitikimą… Kažkokios žinios, indėlis, etc. paruošia dirvą susitikimui. Šįkart ėjau baltu lapu.

Įėjus pasitiko ligoninės/vaistinės kvapas, bet labai patiko tos rodyklėlės vedančios į renginio vietą – jos įdomiai vedžioja, galėtų taip ir pusę valandos, ir daugiau vesti…:)

Atėjus atrodo, bus labai nedaug žmonių, bet faina, kai susirinko galiausiai.

Labaaaai patiko kai skersvėjis pradėjo langus, pravertus pravėdinti patalpą, trankyti – netikėtas scenografinis elementas, dramaturginis atsitiktinumas. Patiko kai žiūrėjom iš viršaus (būdami 3 aukšte esančioje bibliotekoje, pro kurio langus matosi RVPL lauko prieigos pagrindinio įėjimo link) į ligoninę ateinančiuosius – irgi gera situacija.

Pristatymas mindfulness visai nice, neįlindo ‘in-depth’, bet ir nebuvo atmetimo reakcijos neskaniam ‘selfhelpui’.

tada buvo sutartinės, moteris vedusi sutartines – ‘bendrystės nešėja’, nors iš tikro ir bendrystės ir chaoso įneša. o kolektyvas turi sekti. Labai įdomu, jei kvieti vis kitus vedėjus bendrystės užsiėmimams, ir ‘outsourcini’ bendrystės kūrimą ir žiūri kaip tai daro kiti.

Patiko kai pasakojo apie asmeninį ryšį su tuo, ką darėm – kai pradėjo lįsti pasakojimai apie augimą Dzūkijoj, etc. jeigu tai tikslas – galima galvoti, kas ta adatėlė, atverianti kiekvieno maišelį. Labai tvarkingas susitikimas, įdomu įsiblendint su pacientais, abipusiai svarbu.“

7) Asmuo, norėjęs išlaikyti anonimiškumą

„Nekilo noras prie visų jausmais dalintis, bet sugalvojau asmeniškai Tau parašyt. Pati ligoninės erdvė mane varžė ir nekvietė į atvirumą. Aplinka kūrė mokyklos ar kitos suvaržytos erdvės jausmą. Keksiukai ir arbata šiek tiek viską pajaukino. Man taip ir nepavyko renginyje pasijusti jaukiai ar komfortabiliai, bet patiko klausytis kai dalinaisi idėja, kad šis renginys yra išlipimas iš rolių, bandymas visiems susitikti tam pačiam lygmeny.

Nors ir jaučiausi ne iki galo komfortiškai kaip dalyvė, bet mažų mažiausiai buvo smalsu ir įdomu patekti į ligoninės erdvę ir pabandyt priartėt prie susirinkusių žmonių per bendrą veiklą.

Ačiū už patirtį! Jaučiu, kad tokios patirtys yra prasmingos:) „