Tyrimas prasidėjo identifikuojant į miesto infrastruktūros tinklą nepatenkančias teritorijas, stebint jas įvairiose Vilniaus miesto vietose, skirtingų formatų ir dydžių. Kai kurios iš jų randamos centrinėje miesto dalyje, šalia naujai sukurtų parkų, kitos – miesto periferijose, dar kitos – dingusios ar nebepasiekiamos dėl nuolat vykstančių urbanizacijos procesų, stebėtų vien per kelis tyrimo mėnesius, patvirtinant kritiko ir tyrėjo Rene Boer “Smooth City” straipsnyje išsakytas mintis, kad “miestai tampa vis labiau vientisi, suplanuoti ir užbaigti, be jokios netobulumo, anomalijos ar konflikto galimybės.”

Vystant pasirinktų teritorijų – kairiosios Neries krantinės, Vilnelės krantinių Sereikiškių parke bei savaiminių takų Antakalnio Šilo miške – tyrimą, pastebėta, kad šie nesuplanuoti erdviniai miesto fragmentai iškrenta iš miesto struktūros konteksto ne tik erdvinių fizinių, bet taip pat ir socialinių bei psichologinių kategorijų prasme. Šios erdvės nenuspėjamos, nuolat kinta ir transformuojasi. Stebimi neišvengiami tarp žmogiški ir kitų erdvės naudotojų kontaktai. Ėjimas tampa fizinis, materialus, topografinis veiksmas, dažnai reikalaujantis pastangų įveikti kliūtis. Emociniai ir sensoriniai patyrimai verčia erdvės naudotojus būti “čia” ir dabar. Ši nekontroliuojamos erdvės realybės suteikta autentiškos patirties galimybė yra visiškai priešinga suplanuotam miesto viešųjų erdvių patyrimo naratyvui.