RESONARE COGITATIONS

DIALOGUES OF (IN)ANIMATE OBJECTS.
2021 06 17
Autorius: Karolis Lasys

Didžiausia dalis 6 mėnėsių, praleistų darant eksperimentą, buvo skirta paieškom ir aktyviam klausymui. Šios dalies esminis klausimas – „Kokios erdvės kalba ?“. Ėjau bandymu keliu, daug erdvių kalbėti nenorėjo – jų balsas buvo toks tylus, kad išgirsti jų žodžių neišėjo arba nustelbiamas aplinkos, bet, vis dėl to, pradėjau surasti atsiverimo momentų: utilitarūs, industriniai ar ilgai apleisti, tušti pastatai kalbėjo aiškiausiai apie santyki su žmogiškumu – šaltas, ryškus, šaižus aidas atspindėjo jų eksterjero/interjero nykumą ir kaip rankos juos sutvėrė pagal žmogaus kūno įvaizdį. Atvirais kaulais, plikom kolonom laikančiom aptrupėjusias perdangas, ir gyslom, vamzdžiais nešusiais tūkstančius litrų skysčio ar koridoriais, mačiusiais begale skirtingu gyvenimų, kaip eritrocitų, vilnijančiu per juos kažkokio tolimo tikslo link. Kaip šis akmens, marmuro, plytų, kartais medžio kūnas yra gležnas be ji palaikančių gyvybės syvų, bet, tuo pačiu, savotiškai nesunaikinamas, stovintis kartais net kelis šimtus metų, rodantis randus, paliktus istorijos ar konstruojantis ateities utopijas. Po daugelio įrašų atrinkau kelis pastatus, kurie pasakojo įdomiausias istorijas: Kultūros Paveldo Centro gotikinius ir renesansinius rūsius, apleistą „Tauro Rago“ barą, sporto rūmus, kompozitorių sąjungos rūmus, 19a. caro laikų parakines, esančias Kaune, kitaip žinomas kaip „Parakas“, Kauno centrinį paštą, SODAS2123, tuo metu dar statoma Ogre central library Latvijoje bei sovetinius laikus menančia lentpjūvę, esančia netoli Rygos, kurios pavadinimo gaila neužsirašiau.

Šie įrašai buvo paversti į tembrus bei kompiuteriu modeliuotus aidus, taip kristalizuojant jų esybę ir išsaugant ją atskirai nuo kūno, transplantuojant ją į sistemas, skaitančias jas toliau ir kuriančias dialogą jau ne be mūsų (žmonių) iniciatyva, o su tiesioginiu kreipimusi į mus.


Meditacija / Dialogas apie yrimą.

Ką reiškia suirti: kūnui senstant, DNR chromosomoms prarandant telomeras, lastelėm, patampančiom vis ir vis nestabilesnėm, genetiniam kodui virstant į informacines šiūkšles, mažom pasimetusių organizmų sankaupom, išskerdžiamom kitų lastelių dėl bendro kūno saugumo; sienom plaunamom vandens, rūgščių, dulkių, išmetamųjų dujų, prisilietimų, akmeniui, kuriam net nereikia tų tūkstančių metų, kad būtų pratašytas, su išsikišusias plieniniais viduriais, apdengtais oksido šydo, kuris pats ir saugo, ir juos ėda; atminčiai maišantis su proza, draugams, tiek realiems, kiek mes juos bandome įrėminti savo nervų sistemos dariniuose, nematėm jų jau tiek metų, kad pradedam galvoti, kad įsivaizdavome, nors, tiesą sakant, ko mes neįsivaizdavome išvis; fosilijom, kurios kažkada vaikščiojo po žemę, bevalgydamos ginkmedžio lapus, suspaustom iki syvų, kuriuos jų palikuonys pila ugnin, varančiai civilizacija; …

Yrimo grožis tas, kad jis neišvengiamas, jungiantis visus ir viską nepriklausomai.

Šis kūrinys – aktyvus pasinėrimas į yrimą, leidžiant garsą, surinkta iš yrančių, užmirštų (ar norimų užmiršti) architektūrinių objektų pro degeneracija sukeliančius mechanizmus, kol telieka tik tai, ką reiškia matyti save (iš)nykstant.