“Kaip mes bendraujame su savo aplinka?” – Esminis klausimas, užduotas sau pačiam dar kurį laiką prieš pradedant formuluoti eksperimentą. Architektūros tyrinėjimas, studijos, vienu metu, tai padeda sau atskleisti, bet, tuo pačiu, supina gan komplikuotą sąryšių, idėjų tinklą galvoje, kuris vis labiau ir labiau užsivelia su kiekvienais praeinančiais metais, iki kol nebežinai pats, kodėl šio klausimo išvis savęs paklausei. Būdamas viena koja vizualiuose menuose (iš principo, jei galima taip pavadinti architektūrą) ir viena audio/muzikos kloduose ir reflektuodamas apie tai, kaip mes bendraujame su savo kūriniais, supratau, kad gal žiūrių per daug glaustai, bandant atsakyti į šį klausimą ir per daug teoretiškai. Vis dėl to, suprantam pasaulį ne dėl to, kad perskaitėme P. Zumthoro “Atmospheres” ar ne iki galo supratome Christopher Alexander “A Pattern Language” – mes jį pirmiausia matome, girdime, liečiame, uodžiame, ragaujame ir gal po šio pirminio impulso mūsų smegenys kažką išekstrapoliuoja: “Aš sėdžiu kambary” ^[1] .

Todėl pradėjau ieškoti, kaip per šias paprastas jusles mūsų erdvės kalba mums atgal ir priėjau prie garso – girdėjimo, dažnai užmiršto architektūroje, kaip ir bendrai mūsų kultūroje, dominuojamoje vizualiųjų medijų. Klausimas pasikeitė: “Kaip mes kalbames su savo aplinka?”, tiesioginė, intymi komunikacija, dažniausiai neapspręsta architekto rankų, kylanti naturaliai iš erdvės charakteristikų. Pradėjau klausti erdvių “Kaip gyveni?”, bet girdėjau tik save, reflektuota iš netobulo veidrodžio, bet tai buvo pirmos gijos – erdvė man kalbėjo kažką atgal, tik, pirmiausia, reikėjo pašalinti save iš dialogo dominavimo.

Erdvės, kaip ir mes, esame ne vienalyčiai objektai – labiau tarpusavy susijusiu elementų kolonijos, iš principo sistemų, kurių „INPUT“ ir „OUTPUT“ gali pamatuoti ir spręsti apie tai, kaip jos veikia viduje iš pakankamai eksperimentavimo – tokia linkme bandžiau pašalinti save iš erdvių kalbos. Paskaičius pakankamai, supratau, kad šis klausimas jau buvo klaustas ir atsakytas fizikoje, tiriant ne erdves, bet puikiai pritaikomai ir jom. „Impulse response analysis“, taip vadinasi metodika, kaip galima izoliuoti erdvių garsą, nepriklausomai nuo to, kaip ji sužadini.

Taip, šokinėjant per „thought loops“ radau kelią, link vieno iš daugelio atsakymų į retorinį klausimą – mes turime dialogą su labai droviais objektais, gal net savotiškai bijančiais savo balso, ar savo kūrejų, bet, teisingai paklausūs, jie tau atsako.

Toliau laukė klausimas „Ką mūsų aplinka mums sako?“.