Kiautas

Nesitikėjau, kad kada nors atsiras vietų Vilniuje, kur jausiuosi kaip svetimkūnis. Buvusiame „Žalgirio“ stadione statomi nauji viešbučiai, ofisai bei gyvenamieji namai. Stoviu šalia naujai atidaryto biuro, tokiam keistam taške, kur nesimato nei vienos atpažįstamos vietos – nei sporto rūmų, nei Šnipiškių, nei kalnų parko. Neturiu jokių prisiminimų ten, prie nieko nesu prisirišusi. Tai ne Vilnius, tai ne Londonas ar Berlynas. Tai visi miestai ir jokie miestai kartu.

Eksperimentų platformoje Guostė gilinasi į žmogaus pojūčius bei santykį su naujomis erdvėmis mieste. Jos projektas atsispiria nuo klausimų, kaip kūnas funkcionuoja ir išbūna naujose, nepažintose erdvėse. Kokia yra žmogaus sąveika su šiuolaikinės architektūros estetinėmis savybėmis – lygiais paviršiais, (sąlyginiu) sterilumu, erdvių medžiagiškumu (stiklu, betonu, akmeniu ir kt.)? Eksperimento autorė ketina ieškoti atsakymų pasitelkdama skulptūrinių – trapių, irstančių, neestetiškų, organinės kilmės – objektų intervenciją į šiuolaikinės statybos erdves. Tokia priešprieša su naujos statybos erdvėmis bus siekiama dirginti ten dirbančių ar gyvenančių žmonių žvilgsnį bei jusles. Šalia klausimų apie žmogaus jusles ir pajautimus, eksperimento metu bus svarstoma: kas nutiktų naujai, švariai, estetiškai erdvei, kurioje atsirastų nepatrauklus, nepatogus, nykstantis kūrinys? Ar tokia intervencija į nykiai estetiškas erdves galėtų jas atgaivinti? Kūrinys bus trapus, pažeidžiamas bei priklausomas nuo aplinkos sąlygų. Sąmoningai atsisakoma kūrinio ilgalaikio išsaugojimo – autorę intriguoja jo savarankiškumas bei trintis tarp buvimo ir išnykimo.