Žolei pramušus asfaltą, kieta danga susigarankščiuoja it draperija – užrašai apie augančio Paryžiaus įtampos taškus ir urbanistines oazes
Pažintį su Paryžiumi pradėjome ekskursija už miesto. Tiesa, po radikalių jo pertvarkų, vykusių devyniolikto amžiaus viduryje pagal G.E. Haussmann planą1, Paryžius yra gerokai išaugęs nuo tada urbanisto numatytų miesto ribų. Šiandien vadinama Grand Paris metropolio teritorija apima ir daug atskirų komunų-miestelių, kurios administraciškai vis dar veikia autonomiškai, tačiau faktiškai yra tapę yra vieno organizmo – Didžiojo Paryžiaus dalimi.
Vienas tokių miestų-komunų – Paryžiaus šiaurėje esantis Saint Denis, Olimpinių žaidynių metu tapęs sportinio gyvenimo epicentru. Čia esantis 1998 FIFA pasaulio čempionatui statytas Stade de France buvo atnaujintas ir pritaikytas olimpinėms varžyboms, kaip ir dauguma kitos mieste jau esančios sportinės infrastruktūros. Bendrai šios žaidynės klimato kaitos susitarimo mieste2 siekia išsiskirti tvarumo aspektu, tad didžioji dalis renginiui reikalingos infrastruktūros yra atnaujinama, o naujai statomi vos keli objektai.
Pirmadienio popietę besišnekučiuodami su rezidencijos dalyviais iš Saint Denis keliavome link kitos metropolio prarytos miesto-komunos – Aubervillers. Kelyje užklupusi stipri gegužio liūtis nuplovė mūsų planus, tad netikėtai teko prisiglausti viename iš 70-ųjų brutalistinio stiliaus gyvenvietės bromų. Londono Alexandra Road primenančioje urbanistinėje oazėje pasilikome ilgiau nei planavome, tad turėjome daug laiko ir pokalbiams, ir atidžiam šios unikalios vietos stebėjimui. La Maladrerie – urbanistinis kompleksas-gyvenvietė, suprojektuota Renée Gailhoustet, vienos iš nedaugelio to meto architekčių, turėjusių galimybę vadovauti svarbiems miesto projektams, o savo išskirtiniu darbu taip pat sugebėjusių pasiekti reikšmingą tarptautinį pripažinimą.
Standartizuotos masinės architektūros dominavimo metu įgyvendintas La Maladrerie Paryžiečiams pasiūlė alternatyvią gyvenimo mieste viziją. Kitaip nei daugumoje brutalistinės dvasios urbanistinių projektų, čia nejutome architektų noro priblokšti skulptūriniu didingumu. Tiesa, pasitikdami iš tolo, ikoniški aštriabriauniai pastatai krenta į akį, bet priėjusius arčiau gyvenvietę atrasti kviečia jaukūs vingiuojantys takeliai ir bromai. Jie kuria pulsuojančią viešųjų erdvių visumą, kurioje norisi klaidžioti tarsi miške. Žaismingos betoninės komplekso formos jautriai ištirpsta gausioje augmenijos apsuptyje, o pastatų tūrius darosi sunku suprasti, nes dauguma jų suskaidyti apželdintomis terasomis su tam metui inovatyviu sprendimu – 30 cm storio žemės pagrindu, leidusiu medžius auginti ant stogų.
Liūčiai kiek aprimus, išlindome iš laikinos slėptuvės ir pirmos dienos ekskursiją baigėme gretimoje metro stotelėje, šalia kurios visai neseniai nugriovus Aubervilliers bendruomenės sodus buvo pastatytas Camille Muffat vardo plaukimo baseinas. Čia, už šventinio olimpinio fasado slypi kitoks miestiečių požiūris į žaidynes, kurios, anot dalies paryžiečių, tapo savotišku argumentu valdžios atstovams daryti radikalesnes pertvarkas mieste, kurioms pritaria, toli gražu, ne visi.
Pažintį su Paryžiaus pokyčiais tęsėme antradienį, miesto centrinėje dalyje. Dalyvių darbų aptarimui susitikome Theatrum Mundi studijoje, įsikūrusioje vadinamojoje trečiojoje erdvėje3 Les Arches Citoyennes. Pastatų kompleksas su jaukiu vidiniu kiemeliu – buvusi miesto ligoninės centrinė būstinė, šiuo metu laikinai veikianti kaip rezidencijų ir studijų vieta įvairioms kūrybinėms ir socialinėms organizacijoms.Tokių laikino urbanizmo eksperimentų mieste yra ir daugiau, bet šis atvejis įdomus tuo, kad jame atsiskleidžia stipri miesto politinė pozicija, siekiant reguliuoti ir nepalikti būsto politikos veikti tik laisvos rinkos dėsniams, taip užtikrinant visuomenės įvairovę net ir centrinėse miesto dalyse. Ateityje pagal architekto Dominique Perrault vedamos komandos projektą šį kompleksą ketinama pritaikyti kaip socialinį būstą socialinės rūpybos darbuotojams. Naujomis architektūrinėmis intervencijoms (liftais, papildomais balkonais, terasomis) siekiama nekeisti originalios pastato struktūros, kad esant poreikiui vėl nesunkiai būtų galima grąžinti pirminę – administracinę paskirtį.
Aptarę Eksperimentų platformos dalyvių vystomus tyrimus ir jų aktualumą Paryžiaus kontekste su mentoriais Océane Ragoucy, Ewa Effiom ir Margarida Waco, vėliau kartu leidomės aplankyti architektūros centro – Pavillon de l’Arsenal, kur buvo eksponuojama paroda Urban Natures, pristatanti gamtinių elementų mieste planavimo raidą per paskutinius 300 metų. Miesto parkų bei kitų žaliosios ir mėlynosios infrastruktūrų planuose, atsispindi platesnės ideologinės santykio su gamta slinktys: nuo apšvietos ir romantizmo iki postmodernizmo ir šiuolaikinės, antropoceno supratimo persmelktos mąstysenos.
Naujai pažvelgti į miesto ir gamtinės aplinkos santykius taip pat siekia ir Eksperimentų platformos dalyvė Marta Dorotėja Lekavičiūtė. Nagrinėdama Vilniaus Neries ir Paryžiaus Senos upių augalus ir jų galimą panaudojimą architektūroje, Marta Dorotėja gilinasi į skirtingas hidrofloros savybes ir susiduria ir su upes veikiančiais urbanistiniais procesais. Šiuo metu Paryžiuje daug dėmesio sulaukė Senos upės vandens valymo projektas, kuris atliekamas ne tik dėl olimpinių žaidynių atidarymo, bet ir triatlono plaukimo rungties etapo. Panašu, kad neužilgo Paryžiečiai irgi galės mėgautis Sena taip kaip Neries maudyklomis Vilniečiai vasaros metu.
Pavillon de l’Arsenal centre taip pat susitikome ir su jo direktore Marion Waller, anksčiau ėjusia vyriausiojo Paryžiaus miesto architekto patarėjos pareigas. Marion gana glaustai, bet iš esmės apibendrino šiandieninius miesto iššūkius, pristatė jos vadovaujamo architektūros centro įtaką miesto moderavimo ir viešų konkurso organizavimo procesuose. Įdomu, jog Pavillon de l’Arsenal siekia ne tik vystyti tvarumo diskursą parodų, leidinių ir kitų viešų renginių pagalba, bet tyrimais grįstais sprendimais taip pat siekia prisidėti prie aktualių miesto pokyčių kūrimo. Pavyzdžiui, rengiant viešų konkursų sąlygas, būsimus teritorijų vystytojus ar administratorius įpareigojančias atsižvelgti į socialinius ir ekologinius aspektus architektūroje.
Po pietų su dalyviais grįžome į Les Arches Citoyennes, kur susibūrėme urbanistės ir miestų tyrėjos Magda Maaoui (Atelier Parisien d’Urbanisme/Harvard University) paskaitai apie nesibaigiančią gatvę-automagistralę – Boulevard Periphérique. Šis 35 km aplinkkelis, pastatytas XX a. antroje pusėje kaip jungtis tarp besiformuojančių užmiesčio teritorijų, tapo nauja Paryžiaus miesto siena, iki šių dienų žyminčia administracinę ribą ir socialinę miesto atskirtį. Už vadinamos periph (liet. periferija) esantys miestai-komunos oficialiai nėra Paryžiaus miesto dalis, bet šios unité urbaine gyventojai, dažniausiai migrantai iš buvusių Prancūzijos kolonijų, yra ryški Paryžiaus miesto ekonominė jėga: jeigu periph apjuosia Paryžiaus miestą-komuną, tankiausiai Europoje apgyvendintą teritoriją, turinčią apie 2 mln. gyventojų, jo išorėje gyvena dar apie 8 mln.
Šios užmiesčio teritorijos pradėjo reikšmingai augti pokario metais – tuo metu pastatytas aplinkkelis turėjo veikti kaip jungtis tarp skirtingų perferijos zonų. Tačiau greitai jis tapo savo paties įkaitu – nuolatinių transporto grūsčių vieta. Vos susidūrę su naujai sukurtomis problemomis, to meto urbanistai iškart pradėjo siūlyti ir antrą žiedą Paryžiui. Laikui bėgant, urbanistinis planavimas tapo kompleksiškesnis, tad skubotų problemų sprendimų išvengta, bet periferijos mobilumo klausimas nuo to laiko tapo tik dar aktualesnis. Visgi tolimesnis šio modernistinio miesto žiedo likimas sprendžiamas metropoliteno periferijoje vykstančiose metro statybų aikštelėse.
Asmeniškai teko patirti, kad viešojo transporto sistema Paryžiuje iki šių dienų vis dar yra labai centralizuota. Norint greičiausiu keliu nuvykti iš Saint-Ouen miesto-komunos į šalia esančią Aubervilliers neįmanoma apsieiti be kelionės į Paryžiaus miesto centrą, o dažna kelionė iš tolimesnio periferijos pakraščio iki miesto centro gali užtrukti net ilgiau nei kelionė traukiniu iš Briuselio. Šiems mobilumo iššūkiams spręsti jau dešimt metų vykdomas naujas metropolio regioną sujungsiantis metro projektas – Grand Paris Express. Po pietų turėjome progą aplankyti vieną iš šio grandiozinio projekto statybų aikštelių, esančiu prie pirmojo miesto oro uosto Le Bourget, kuris visai neseniai tapo aviacijos ir kosmoso muziejaus vieta.
Jau virš dešimt metų vykstančios metro statybos yra vienas didžiausių vystomų infrastruktūros projektų Pasaulyje. Paryžius vėl išgyvena Haussmann dvasios megalomanišką miesto plėtros projektą ir tuo atvirai didžiuojasi. Projektas apima 4 naujų automatinių metro linijų tiesimą, 68 naujų metro stočių statybas ir dar galybę šios sistemos aptarnavimui reikalingos infrastruktūros plėtros. Tačiau juo siekiama ne tik sujungti metropolio regioną mobilumo prasme – Grand Paris Express yra vienas iš pretekstų netolimoje ateityje keisti ir išplėsti pasenusias administracines miesto ribas. Taigi, panašu, jog artimiausiu metu Paryžius sraigė4, turėtų mažų mažiausiai padvigubėti, o užmiesčio teritorijų laukia reikšmingi ne tik požeminiai, bet ir antžeminiai urbanistiniai pokyčiai.
Po dienos kupinos pasakojimų apie didingas miesto transformacijas, trečiadienį Eksperimentų platformos dalyviai turėjo progą sugrįžti į labiau apčiuopiamus mastelius. Paryžiaus šiaurėje šalia periph esančio Chapelle Charbon parke susitikome su architektu ir šokėju Dimitri Szuter, pasidalinusiu savo eksperimentine viešųjų erdvių vystymo praktika, kuri buvo pasitelkta ir šio parko kūrime. Įkvėptas šokėjos Anna ir kraštovaizdžio architekto Lawrence Halprin kūrybos, Dimitri tęsia amerikiečių poros vystytą RSVP ciklų (akronimas: Resources, Score, Valuaction, Performance) metodiką5. Ši kūrybinė strategija sujungia choreografijos ir dizaino praktikas, tad jos taikymas gali būti labai platus, tiek kuriant pasirodymą, projektuojant parką ar net organizuojant vakarienę – svarbiausia išlaikyti atvirumą pokyčiams, nes šio metodo esmė – nuolatinis reagavimas į besikeičiančią aplinką, dalyvius ir situacijas.
Po bendrų pietų su Dimitri rekomendacijomis išsiskirstėme sau aktualiomis kryptimis. Eksperimentų platformos dalyvis Edgar Vladimirenko, nagrinėjantis užmiesčio teritorijų pokyčius, veikiamus politinių vizijų, aplankė Paryžiaus šiaurėje buvusį miestelį-kaimą. Vizitas atkreipė dalyvio dėmesį į kūnišką erdvės patyrimo reikšmę. Ištuštėjusios gyvenvietės ženklai čia kontrastavo su dangų raižančių lėktuvų gaudesiu. Šiame kasdienybės fone turbūt ryškiausiai atsiskleidžia metropolio urbanizacijos drama, liudijanti ne tik apie augimą ir įsitiklinimą, bet ir užmiesčio nykimą.
Kūniškumo klausimas mieste buvo aktualus ir mano pasirinktoje trajektorijoje. Pasinaudojęs proga pats aplankiau Dimitri rekomenduotą CENTQUATRE kultūros erdvę. Devynioliktajame amžiuje pastatytas traukinių stotį primenantis didžiulis pastatų kompleksas buvo kuriamas kaip laidojimo paslaugų centras. Po daugiau nei šimto metų veiklos, panaikinus laidojimo paslaugų monopolį ir rinką atvėrus privačiam sektoriui, šio didžiulio komplekso reikšmė sumenko. Tad 2008 m. jis buvo konvertuotas į kultūrinę erdvę miestiečiams. Vos įžengus į ją įspūdingoje, didelėje, šviesos pripildytoje erdvėje maišosi skirtingi muzikos garsai, o akys raibsta nuo judančių kūnų gausos – dienos metu ši vieta veikia kaip atvira platforma šokėjams, cirko ir kitų performatyvių menų kūrėjams, kurie gali savarankiškai praktikuotis. Čia taip pat yra laikino apgyvendinimo vietų migrantams, socialinio būsto, rezidencijų bei smulkaus verslo parduotuvėlių, o vakarais vyksta įvairūs kultūriniai renginiai ir net vakarėliai.
Ar augančiame mieste nebeliko vietos ir amžinajam poilsiui? Šią temą atrasti ketvirtadienį pakvietė Eksperimentų platformos mentorė, paryžietė Océane, mums pasiūliusi aplankyti Père Lachaise kapines. Žymiausias Paryžiaus nekropolis yra labiausiai turistų lankoma vieta mieste. Oceane dėka turėjome progą ne tik aplankyti Edith Piaf, Jim Morrison, Pierre Bourdieu ir net jau keliskart minėto Haussmann kapus6, bet ir daugiau išgirsti apie jos pačios tyrimus, kuriuose Océane gilinasi į nematomus darbus ir juos atliekančius žmones, užtikrinančius nepertraukiamą miesto veikimą. Mirties ritualai ir išėjusiems skirtos atminties erdvės yra svarbi miesto kaip kolektyvinio organizmo gyvenimo dalis, o Père Lachaise yra simboliškai pati tankiausia Paryžiaus teritorija ne tik kultūrinio kapitalo prasme, bet ir elementariu per capita. Tad jautrų teritorijos veikimą apsprendžia įvairios taisyklės, nustatančios ne tik vietos ekonominę vertę, bet ir kasdienių procesų ir priežiūros tvarką. Į parką panašiose senosiose kapinėse Océane mūsų dėmesį atkreipė ir į tarp antkapių akmenų suvešėjusią gausią augmeniją. Tai visai nesenos Paryžiaus miesto tvarkos padarinys, kurios pagrindu neplanuoti augalai viešose erdvėse nebėra chemiškai naikinami. Atkreipus dėmesį į iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus priežiūros pokyčius galima suprasti, jog įvairūs žolynai, styrantis iš šaligatvio, ne tik kuria laukinę atmosferą mieste, bet prisideda ir prie bendro mikroklimato švelninimo, ištašytame iš kalkakmenio7.
Po pietų grįžome į judresnę užmiesčio dalį – vėl kirtę periph atvykome į Aubervilliers miestą-komuną, kur susitikome su Umarell kolektyvo nariais Johanna Musch ir Robert Louis. Jie papasakojo apie šioje teritorijoje laukiančius didžiulius nekilnojamo turto vystymo pokyčius. Veikdami kaip nepriklausomi urbanistai ir tyrėjai, jie kritiškai žvelgia į projektą ir savo veikla ieško alternatyvių veikimo strategijų. Buvusioje vidurinės mokyklos teritorijoje šiuo metu įsikūręs meno ir socialinis centras Artagon yra dar vienas laikino urbanizmo pavyzdys, tačiau tolesnis šios vietos likimas nėra toks aiškus. Todėl, prisidėdami prie subtilių erdvinių intervencijų, Umarell kolektyvo nariai stengiasi sukurti galimą šios vietos viziją, atliepiančią vietinių gyventojų poreikius.
O viešos erdvės poreikis šioje miesto dalyje tikrai yra problematiškas. Johanna ir Robert atkreipė mūsų dėmesį į gatvėse beisburuojančius ir rodos nieko neveikiančius vyriškius, kurių dažnas savo būstuose neturi ne tik adekvačių bendrųjų erdvių, bet ir kondensavimo sistemos, o dalis ir pastovaus darbo. Žinant šiuos socialinius ir erdvinius iššūkius, galima tik įsivaizduoju, kokiomis sunkiomis sąlygomis gyvena gatvėse mažiau matomos moterys ir vaikai. Būtent todėl Umarell savo projektuose šioje miesto dalyje daug dėmesio stengiasi skirti jautrioms socialinėms grupėms. Čia, už periph esančiuose rajonuose atsiskleidžia socialinės įtampos, kur viešųjų erdvių ir paslaugų, prieinamų skirtingoms socialinėms grupėms, poreikis yra rimtas politinis iššūkis.
Socialine problematika tirštą popietę baigėme sugrįždami laivybai skirtu Canal de l’Ourcq kanalu į la Villette parką. Nors šiuo metu jis veikia kaip atviras miesto parkas-kultūrinė erdvė, anksčiau la Villette buvo industrinė teritorija. Devintajame dešimtmetyje, siekiant konvertuoti buvusią gyvulių skerdyklų ir nacionalinę mėsos turgaus teritoriją, buvo organizuojamas tarptautinis architektūrinis konkursas. Jį laimėjęs architektas Bernard Tschumi pasiūlė naujai kuriamą kultūrinę programą paskleisti po visą parką išdėstydamas ją architektūriniuose paviljonuose – follies8. Kiekvienas jų tarsi dekonstrukcinis asambliažas sulipdytas iš buvusio teritorijos pastatų komplekso architektūrinių elementų ir nudažytas ryškiai raudona spalva. Simbolinis pernaudojimas, žaismingai pasakoja įvairiapusę šios erdvės ir miesto kaitos istoriją.
Šiandien parko viduryje, visai šalia kanalo, statomi nauji paviljonai-follies, kurie Olimpinių žaidynių metu priglaudė skirtingas sporto federacijas. Archi-folies paviljonus kuria 20 skirtingų architektūros mokyklų studentų. Vystydami jų dizainą, jie daug dėmesio skiria ir šių laikinų statinių medžiagų likimui. Šie pavyzdžiai atsidūrė ir Eksperimentų platformos dalyvės Simonos Gaigalaitės dėmesio centre. Architektei, nagrinėjančiai paviljonų potencialą miesto viešųjų erdvių kūrime, turtinga Paryžiaus kraštovaizdžio tradicija ir šiuolaikinės tendencijos buvo puiki vieta atradimams. Simona dalinosi, kad pamatyti paviljonai įkvėpė ieškoti ir pačios architektūros medijos galimybių perteikti pasakojimus.
Savaitė buvo gausi ne tik vizitų, bet ir asmeninių atradimų, tad paskutiniame rezidencijos susitikime pasidalinome patirtimis. Jutome, kad net per tokį trumpą laiką pavyko atrasti šio beaugančio, kupino prieštarų bei gaivalo miesto iššūkius, užčiuopti transformacijos procesų įkrautus įtampos taškus ir prisiglausti urbanistinėse užuovėjose, kuriose skleidžiasi įvairovės kupinas miestietiškas gyvenimas. Lapkričio 14 d. sugrįšime į Paryžių baigiamajam Eksperimentų platformos mainų renginiui, kuris vyks Césure – trečiojoje erdvėje, įsikūrusioje buvusiose Sorbonos universiteto miestelio patalpose. Renginio metu turėsime progą ne tik pristatyti Eksperimentų platformos dalyvių darbus, bet ir pakviesti bendrai Paryžiaus ir Vilniaus kontekstuose kuriančių profesionalų diskusijai apie šiandieninius miestu ekologinius ir socialinius iššūkius.
Teksto autorius: Martynas Germanavičius
Rezidencijos dalyviai: Marta Dorotėja Lekavičiūtė, Simona Gaigalaitė, Edgar Vladimirenko, Ewa Effiom, Océane Ragoucy, Margarida Waco.
Rezidencijos organizatoriai: Vilius Vaitiekūnas, Architektūros fondas, Theatrum Mundi.
Kūrybinė Eksperimentų platformos dalyvių rezidencija Paryžiuje – tai Architektūros fondo ir Theatrum Mundi europinės programos LINA, kuri yra ir šiemet vykstančio Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis.
- XIX a. Viduryje G.E. Haussmann buvo atsakingas už, šiuo metu mums pažįstamo, Paryžiaus miesto urbanistinį planą ir pertvarkų įgyvendinimą. Jo pagrindu miestas ne tik buvo išplėstas ir sutankintas, tačiau šiuose procesuose daugybė senojo miesto gyventojų buvo priverstinai iškeldinti.
↩︎ - 2015 m. Paryžiuje didžiosios daugumos pasaulio valstybių pasirašytas Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos klimato kaitos susitarimas, kurio tikslas užtikrinti, kad visuotinis atšilimas neviršytų saugaus lygio.
↩︎ - Trečiosios erdvės (angl. The Third Space; pran. Tiers-lieu) sociologo Ray Oldenburg pasiūlytas terminas skirtas įvardinti socializacijos erdves, kurios nėra skirtos gyvenimui (pirmoji erdvė) ar darbui (antroji). Įdomu, jog šis mokslinis terminas yra populiarus tarp prancūzų net ir šnekamojoje kalboje. Tuo tarpu Lietuvoje įprasta erdves skirstyti į viešas ir privačias, taip pabrėžiant jų nuosavybes aspektą. Didžioji dalis trečiųjų erdvių nepatektų į tokį griežtą viešos ir privačios erdvės skirstymą, nes jos dažnai būna prižiūrimos nevyriausybinių organizacijų ar kooperatinių struktūrų, jungiančių privataus ir viešojo sektoriaus organizacijas. ↩︎
- Po Haussmann rekonstrukcijos Paryžius administraciškai buvo spiralės principu suskirstytas į 20 municipalinių apskričių (pranc. arrondissements).
↩︎ - Šio metodo esmė savo kūnu patirti, kurti ir atlikti veikimo erdvėje instrukcijas (angl. scores). ↩︎
- Kiek ironiška nes pats G.E. Haussmann norėjo šias kapines sunaikinti, iškeliant jas už miesto.
↩︎ - Paryžiaus plėtros metu didelė dalis pastatų statybai ir gatvių tiesimui naudoto kalkakmenio ir gipso, buvo kasami požeminėse kasyklose. Virš kurių vėliau užaugo ir pats miestas. Dalis tunelių buvo panaudoti Paryžiaus katakombų įrengimui 19 amžiuje. Dėl tokios susidariusios požeminės situacijos, iki šių dienų yra ribojamas ir pastatų aukštingumas ant žemės. Įdomu, jog tiesiant Grand Paris Express metro tinklą, dalis iškastos žemės yra naudojama šių kasyklų užpildymui. ↩︎
- Folly (liet. kvailas, beprotiškas) – anglų ir prancūzų kraštovaizdžio architektų naudojamas terminas ekstravagantiškoms pastatus primenančioms dekoratyvinėms struktūroms, dažnai imituojančiomis istorinius statinius. ↩︎
