Norėdamos geriau suvokti tipinės Vilniaus vaikų žaidimo aikštelės aktyvumą, tyrimui išsirinkome aikštelę arčiausiai mūsų. Įvairiu dienos metu lankėme šią vietą ir stebėjome, kaip ja naudojasi kiemo gyventojai ar tiesiog užklydę miestiečiai. Mums buvo įdomu suprasti, ar aikštelėje žaidžia tik vaikai, ar yra ir kitų naudotojų? Kaip vaikai žaidžia su esamomis struktūromis – ar jie veikia pagal padiktuotą jų formą ar kaip nors ją perkuria? Kaip skiriasi skirtingų amžių grupių poreikiai?

Tiriama žaidimų aikštelė

Vienas iš iššūkių buvo atrasti metodiką, kaip fiksuoti erdvėje ir laike greitai vykstančius ir besikeičiančius reiškinius. Todėl aikštelėje stengiamės praleisti kuo daugiau laiko. Sėdėjome ant suoliuko, ten valgėme pietus ir deginomės saulėje. Prie vaikų stalo dirbome kompiuteriu (į mus keistai žiūrint aplinkiniams) ir rašėme bei piešėme savo stebėjimus. Užsilipusios ant tinklo aptarinėjome užrašus ir dalinomės idėjomis.

Žaidimų erdvės stebėjimai

Lygiagrečiai domėjomės žaidimų aikštelių tipologijos raida, kuri atsirado gana neseniai. Industrinės revoliucijos metu, 19 a. viduryje daug žmonių kėlėsi į urbanizuotas teritorijas, taip miestuose daugėjo vaikų. Siekiant atrasti šiems vaikams veiklų, apsaugoti juos nuo nusikalstamų veiklų, lavinti jų fizinę sveikatą ir ugdyti socialinius gebėjimus ir vertybines sistemas, miestuose kūrėsi pirmosios viešos vaikų žaidimo aikštelės.

Vykdydamos tyrimą pastebėjome, kad nors mūsų tiriama aikštelė yra netobulos būklės, ji yra svarbus susitikimo taškas. Vieta žaisti ir susipažinti su kitais, susitikti po pamokų ir nueiti į pasimatymą, valgyti pietus ir atsipūsti ar ramiai pasėdėti žiūrint į žaidžiančius vaikus. Atlikusios stebėjimus pajutome vaikų nuomonės trūkumą. Tad kitame tyrimo etape nusprendėme vaikų paklausti – kokia yra jų svajonių žaidimo erdvė? 

Dirbtuvės su vaikais – įsivaizduojamos žaidimų erdvės piešimas