Šiais metais dalyvaudama „Eksperimentų platformos“ mentorystės programoje, tyrinėjau atmosferinio nuovargio reiškinį urbanistinėje aplinkoje. Pastarieji trys mėnesiai, skirti mano eksperimentui „Pavargusių vėjų gaudymas“, man buvo itin įdomūs ir mokantys. Kartu su mentore Indre Umbrasaite leidomės į įdomią kelionę, kuri prasidėjo nuo mano tyrimo apie globalių sausumos vėjų silpnėjimą ir išsivystė į daugiasluoksnį tyrimą apie vėdinimo sistemas, atmosferos nuovargį ir vėjo politiką miestuose. Šio proceso metu teko susikurti savo pačios tyrimo įrankius, kalbą ir jutimines metodikas, kurie bendrai mokė mane pažvelgti į miestą bei aplink mane sklindantį orą iš skirtingų perspektyvų.

Projektas prasidėjo iš siekio atliepti šių dienų ekologines realijas. Praeitais metais tyrinėjau pasaulinio vėjo greičio mažėjimą, t.y. lėtą, dažnai nepastebimą pokytį, turintį globalių pasekmių, įskaitant atsinaujinančios energijos gamybą. Mane neramino mintis, jog toks planetinis reiškinys, kaip vėjas, gali būti laikomas savaime suprantamu iki tol, kol nustoja veikti, kaip tikimasi. Ši paradoksali įžvalga paskatino mane klausti: kaip globalus reiškinys pasireiškia vietiniu mastu? Ar mes galime pajausti, išmatuoti ar net „pagauti“ pavargusį vėją?

Vakarų Amsterdamas tapo mano tyrimo aikštele, o vaikščiojimas – pagrindiniu tyrimo metodu. Eksperimento metu pradėjau kurti metodinius žemėlapius eidama su vėju, leisdama jam mane vesti ten, kur šis susiduria su žmogaus sukurtomis oro srovėmis, kitaip tariant, antropogeniniais vėjais. Šie pasivaikščiojimai leido man identifikuoti vietas ir taškus, kur susitinka du oro srautai: natūralus paviršiaus vėjas ir pastatų ventiliacijos sistemų išpučiamas „išsekęs oras“.

Ši intuityvi jutiminė prieiga paskatino mane sukurti Vėjo nuovargio vertinimo skalę – jutiminę sistemą, priešingą tradicinėms, tokioms kaip Mazgų ar Boforto skalė. Ši metodologija leido man atliepti naują vėjo tipą urbanistinėje aplinkoje. Naudodama kamerą kaip savo tyrimo įrankį, atradau keletą „išsekusio vėjo“ taškų Rembranto parke Amsterdamo Vakaruose – tarp daugybės gyvenamųjų pastatų dešimtys ventiliacijos angų tapo primojo eksperimento bandymo vieta. Šias „pavargusių vėjų“ lokacijas dokumentavau fotogrametrijos būdu, nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Man tai pasirodė paradoksalu, bet kartu ir poetiška – šie didžiuliai metaliniai ventiliatoriai įsikomponavę žaliojo parko peizaže atrodė lyg Rembrantas pats būtų neprieštaravęs jų egzistavimui kartu su gamta.

Proceso metu ėmiau matyti vėją ne kaip pasyvų ar nematomą, bet kaip formuojamą dizaino, infrastruktūros ir ketinimų. Žmogaus sukurtas pasaulis kvėpuoja – tačiau kvėpuoja per prietaisus, instrumentus, ir daro tai beveik kaip žvėris, kuris, tarytum, viršija planetos kvėpavimo ribas. Antropogeniniai vėjai, kuriuos sukuria metro, ventiliatoriai ar vėsinimo sistemos, nėra tik šalutiniai produktai – jie yra aktyvūs veiksniai, dažnai trikdantys natūralius vėjo srautus. Tai paskatino mane permąstyti oro etines dimensijas: kas jį kontroliuoja? Kas vėją jaučia? Ir kaip mūsų materialinė gausa keičia oro srautus ir jų gyvybinę energiją?

Galbūt reikšmingiausias šių mėnesių suvokimas, kad vėjas gali būti daugiau nei duomenys. Jis gali būti naratyvas, liudytojas, netgi metafora – išsekimo, įsišaknijusio mūsų sistemose. Šis projektas dar nėra baigtas, aš ir toliau judu miestu kartu su vėju – labiau įsiklausant ir pajaučiant orą, kuris mus supa ir palaiko.