Visais laikmečiais pradedant Antika, žmonės melancholiją traktavo labai įvairiai – nuo akedijos ir demonų apsėdimo Viduramžiais iki madingų talentais apdovanotų Saturno vaikų Renesanse. Šiandien melancholija neturi vieningo apibrėžimo ir traktuojama įvairiai, tačiau labai dažnai, vis dar nuo Sigmund Freud laikų, tapatinama su depresija. Todėl, būdama Saturno vaiku, ir matydama, jog šiuolaikinėje Vakarų kultūroje vis labiau propaguojamas neblėstančios laimės kultas kaip kompulsinė siekiamybė, noriu melancholiją šiek tiek išteisinti ir legitimizuoti.

„Mūsų smegenys apskritai nėra sukurtos nuolatos gerai jaustis” (Anders Hansen), todėl įvairiais būdais pardavinėjamos „tapimo laimingu” ir „pozityvaus mąstymo” idėjos neatitinka realybės. Jei nuolatos būtume laimės būsenoje, t.y. komforto zonoje, mūsų smegenys prarastų budrumą ir dėl to mes, kaip rūšis, nebūtume išgyvenusi.  Šiuolaikinio žmogaus smegenys iš esmės yra nepasikeitusios ir vis dar veikia tokiu pat kaip mūsų protėvių režimu – medžiotojų ir maisto rinkėjų, todėl joms ir toliau išlikti reikalingas visas emocijų spektras. Dėl šios priežasties nėra teisinga skirtyti emocijas į „teigiamas” ir „neigiamas”, nes kiekviena jų yra susieta su tam tikra mūsų savybe. Pavyzdžiui, tyrimuose pastebėta, jog liūdesį jaučiantis žmogus yra daug labiau susikoncentravęs ir atidesnis detalėms, nei tuo metu laimingas žmogus. Kūrybingumas taip pat siejamas su liūdesiu, ne su laime. Leisdami sau būti trapiais ir atsiverdami įvairioms emocijoms, neeliminuojant „neigiamų”, tampame atsparesni visiems gyvenimo įvykiams – iš labai aukštai nebekrentame labai žemai. Būtent melancholija, kuri nepelnytai priskirta destruktyvioms tamsioms būsenoms, ir yra ta vidinė saugi erdvė, skirta sulėtėjimui, savęs išplėtimui ir įkrovimui, kontempliacijai, ilgesiui ir sveikai vienatvei. Ji kaip tarpinė būsena tarp emocinių kraštutinumų, kurioje galime patirti „džiaugsmą būdami liūdnais” (Victor Hugo).

Architektūroje, miesto viešų erdvių planavime emocinės patirties spektras yra ne tik ribotas, bet ir iškreiptas, kadangi projektuojant ar renovuojant objektus, yra orientuojamasi vien tik į optimizmą, užribiuose paliekant žmogaus poreikį vienatvei, apmąstymams. Džiaugsmas ir laimė priimami kaip statybų sėkmės rodikliai. Tokiu būdu miestams modernėjant ir atsinaujinant, mažėja natūralių ribinių (apleistų, tuščių) erdvių, kurios dažniausiai atlieka balasto funkciją ir turi potencialą būti naudojamos kaip melancholijos erdvės. Šias vietas traktuoju kaip natūralius šaltinius, leidžiančius įkrauti vidines melancholijos talpyklas. Jose mes, Saturno vaikai, randame saldžią vienatvę ir pabėgimą. Čia labai tinka Karen Till mintis, jog „miesto žaizdos kartais turi likti atviros”.

Tyrimo objektu tapo melancholijos kaip urbanistinės atmosferos paieška – leidausi į naktinius pasivaikščiojimus vienumoje, gaudydama įvairiausias jos apraiškas ir stengdamasi identifikuoti, kokios būtent sąlygos reikalingos jai įvykti. Melancholija kaskart skleidėsi įvairiais pavidalais, kuriuos pradėjau fiksuoti ir aprašinėti pildydama melancholijos atlasą. Kartais ji slypėdavo apleistuose bėgiuose ar nykstančiuose pastatuose, nušvisdavo neono šviesomis postndustrinėse erdvėse, pasirodydavo kaip akimirka debesų didybe danguje, išnykdavo į tamsumas nueinančių laiptų horizonte ar skambėdavo nostalgiškuose prisiminimuose bare. Kartais ji būdavo nuolatinė, o kartais atsiverdavo kaip fragmentiškas portalas tik tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Ji nebuvo vien tik apie aplinkos estetiką, tačiau dažnai talpino savy daug atminties – personalinės ar kolektyvinės. Kai kurios vietos veikė kaip koks „Prousto pyragėlis” – staiga atjungdavo ir sugražindavo į praeitį taip priversdamos ilgėtis to kas prarasta, arba to, ko niekada nebuvo. Šios erdvės taip pat moko empatijos – būdamos „netobulos” ir „negražios”, jos verčia galvoti apie jų potencialą ir norėti jas „sutaisyti”, tačiau tik išjungę šį filtrą mes galime pamatyti ir išgyventi jų tikrąjį grožį – taip panirdami į melancholiją.