Maudynės transformacijos kraštovaizdžiuose

Kaitinant netikėtai šiltai liepos mėnesio saulei einame pro transformacijos kraštovaizdžius – akmens skaldos kalnai, keltuvų viršūnės kyšančios virš vandens, statybų rakandais nusėtos krantinės, atvirai išeksponuoti vamzdžiai ir laidai, gausybė tvorų ir bortelių, ženklų, nukreipiančių judėti viena ar kita kelio puse. Šio konstrukcinio koridoriaus gale, tarsi ramybės oazė, mus pasitinka šviesus ir ikoniškas Kulttuurisauna pastatas. Čia vienas platformos mentorių, architektas Tuomas Toivonen kartu su menininke Nene Tsuboi puoselėja kultūrinę saunos erdvę, kur taip pat veikia kavinė, vyksta paskaitos, filmų peržiūros ir kiti susitikimai. Žengiame vidun, nusiauname batus, nutylame. Pirmą kartą susitinkame visi kartu. Tuomas pasakoja apie saunos pašonėje nusidriekusį naują tiltą, kuris vėjui pučiant garsiai švilpia. Neriame jūron atsigaivinti, apžiūrinėjame kybantį virš vandens šviežią tilto kūną, kuris vėliau prabyla vėjo kalba. Pirmąjį vakarą pradedame Tuomo paruošta vakariene, kuri maloniai pripildo mus vietos ūkininkų rankomis puoselėta šiluma. 

Iš pat pradžių tapo akivaizdu, kad Helsinkis bus tinkama platforma temai skleistis – naujų statybų gausa čia tokia matoma, kad negali jos aplenkti kasdienėse trajektorijose. Kaip tokioje terpėje sustoti, įsiklausyti ir rasti nebūtinai materialius būdus veikti? Šiame kontekste keturi Eksperimentų platformos dalyviai – Gabrielė Dužinskytė, Guoda Šulskytė, Erik Vojevodin ir Laura Norkūnaitė, kartu su mentoriais Paula Veidenbauma, Indre Umbrasaite, Tuomu Toivonen ir Vano Ksnelashvili, bei kuratoriais Artūru Čertovu, Kamile Vasiliauskaitė ir Aiste Gaidilionyte, leidosi į erdvinius tyrinėjimus, reflektuojančius gausą. Iš viso Helsinkyje praleidome penkias dienas, kiekvienam eksperimentui skirdami po pusdienį, o paskutines dvi dienas pasilikdami refleksijoms.

Apsigyvenome senoje medinėje viloje ant jūros kranto Laajasalo – vienoje iš Helsinkio salų, kuri tarsi skilusi į du kontrastingus pasaulius – tykų gamtos prieglobstį ir intensyvios ekstrakcijos statybų aikštelę. Šiuo metu sala sujungiama su miestu didžiuliu nauju tiltu, gerai matomu miesto panoramoje atplaukiant keltu iš Talino. Kuriant pagrindą naujam gyvenamųjų namų kvartalui, sala buvo dirbtinai praplėsta. Tai vienas didesnių pastarojo dešimtmečio projektų mieste – tiltas kuria pretekstą plečiant miestą vystyti naujas statybas saloje ir atvirkščiai. Saloje nuo 1951-ųjų iki pat 2010-ųjų metų veikė naftos terminalas, o jam užsidarius prasidėjo naujo gyvenamojo kvartalo Kruunuvuorenranta (verčiant tiesiogiai – karališkas kalno šlaitas) statybos darbai. Plečiant teritoriją naujai statybai, saloje buvo iškirsta dalis miško, prieš tai intensyviai protestavo vietos aktyvistai, čia jie įkūrė palapinių miestelį kertamame miške. Jiems pavyko pasiekti projekto vystymo pristabdymo ir laimėti daugiau laiko tolimesnių veiksmų planavimui. Deja, medžiai vis tiek buvo nukirsti. Šiuos procesus savo eksperimento testavimo metu Helsinkyje tyrinėjo Gabrielė Dužinskytė, kartu su mentore Paula Veidenbauma. Ji projekte Dykviečių ekonomikos gilinasi į dykvietes (švaistvietes / atsitikvietes) – efektyvumo vaiduoklius, arba tai, kas nutinka po kraštovaizdžio. Miesto erdves be pradžios ir pabaigos, kurias sunku apibrėžti, tačiau jos praplečia miesto būčių spektrą. Jos žvilgsnis krypsta į Baltijos jūrą ir salas – ypač žmogaus sukurtas – ir ekstraktyvius, kartais absurdiškus procesus, slypinčius už jų atsiradimo. Pasitelkdama vaidmenų žaidimo formatą, Gabrielė pakvietė Eksperimentų platformos komandą žengti tiesiai į Laajasalo statybų aikštelę ir diskutuoti apie vietos vaiduoklius. Kokios yra šios teritorijos vertės? Kokie veikėjai dalyvauja šiame procese? Kas kuria nesusikalbėjimo priežastį? Kiekvienas dalyvis įkūnijo skirtingą veikėją – paukštį, vietos gyventoją, aktyvistą, naftos kompanijos darbuotoją, vystytoją, žvejį. Šių veikėjų poros leidosi į klajones beribėje statybvietėje, tarp grunto, smėlio, žvyro kalvų, sprogdintų akmenų sankaupų ir darbinių mašinų. Aptikę besivaidenančią konflikto dvasią, veikėjai žymėjo pasirinktą teritoriją ir paliko joje statybų leidimo dokumentą. Šis eksperimentas įtraukė į apmąstymus apie stambių statybos projektų inertiškumą, procese kylančių nesusikalbėjimų eigą, architekto atsakomybę ir agentiškumą, gyventojų abejingumą, bei kėlė klausimą – kaip ieškoti dialogo tarp gyventojų, vystytojų, aktyvistų, statybininkų ir ne žmogiškų būtybių užmezgimo taško?

Erik Vojevodin eksperimentas prasidėjo kelione keltu iš Laajasalo link miesto centro, nuo kur judėjome į Helsinkio olimpinį baseiną. Tai – seniausias viešas lauko baseinas Suomijoje, pastatytas 1940-ųjų olimpinėms žaidynėms, projektuotas architekto Jorma Järvi. Baseino erdvė ypatinga: medžių ir akmenuoto šlaito apsuptyje tyvuliuoja maudynių vieta, tarsi parke, baseiną supa takų ir takelių tinklas, pasiplaukiojęs gali eiti pasivaikščioti. Palypėjus šlaitu, atsiveria panorama į atrakcionų parką, gerai girdisi ir matosi linksmaisiais kalneliais aukštyn kojomis skriejantys lankytojai. Čia pradėjome Erik Vojevodin eksperimentą Viešoji vonia – jis, padedamas mentoriaus Tuomas Toivonen, gilinasi į būseną kaip vietą, naudodamas maudynių ritualą viešojoje erdvėje, tiria imersyvią patirtį ir kelia klausimą – kaip maudytis nesimaudant? Prieš įžengdami į baseino erdvę, gavome laminuotas instrukcijas, nusakančias kaip turėjome elgtis, kada kokį veiksmą atlikti, ir baltą voką su raide a, kurį atidaryti galėjome tik po vizito baseine. Vienas esminių instrukcijos elementų – taisyklė nekalbėti eksperimento metu. Taigi, tapome keista, pasklidusia po erdvę reflektuotojų grupe, kurie viešajame baseine po atviru dangumi karštą vasaros dieną stebi atsikartojimus ir nereguliarumus, tris kartus kartoja sugalvotą veiksmų seką, klausia savęs, kada paskutinį kartą improvizavo. Po šių neįprastų maudynių sekėme instrukcijas ir Töölö parku pajudėjome link šiuolaikinio meno muziejaus Kiasma. Ėjome susikoncentravę, nekalbėdami, sekdami minčių eigą, užsimezgusią netikėtoje maudynių patirtyje. Įžengėme į muziejaus erdvę – objektą a, vokas, kurio dar neatidarėme, buvo mūsų bilietas. Stebuklingai patekome į ekspozicijų sales – muziejaus darbuotojai priėmė vokus, paskyrėme grupės lyderį, kuriam buvo uždėta duris atverianti kortelė, ir atsidūrėme viduje. Patyrę kūrinius susitikome lauke, prie Nina Beier skulptūros-fontano Moterys ir Vaikai, patirites refleksijai. Po trijų valandų tylos prabilome pirmąjį kartą, turėjome daug kuo pasidalinti.

Laura Norkūnaitė, Eksperimentų platformoje tyrinėjanti miesto greičių sluoksnius, pakvietė kitaip pamatyti centrinio Helsinkio erdves. Laura, lydima mentoriaus Vano Ksnelashvili, tiria greičių dimensijas urbanistiniame kontekste su projektu Miesto pagreičiai. Ieškodama linijinių, ciklinių ritmų, besiremdama poliritmijos, euritmijos ir aritmijos dėsniais, kuria greičių žemėlapius ir tikisi įžvelgti dėsningumus, kurie taptų dar vienu būdu perskaityti miestų gausą. Kartu leidomės patirti aktyvios miesto aikštės Narinkkatori, judrios gatvės Aleksanterinkatu ir Kaivopuisto parko. Kiekvienoje šių erdvių fiksavome pasirinktus elementus, kurie veikia judėjimą ir judančiuosius jose. Tam naudojome folijos atspaudus, bičių vašką, kuris besilydydamas įgauna ertmių formas, cianotipijos fotografavimo metodą, skenavimo aparatą bei garso įrašytuvą. Įsijautę į tyrėjų vaidmenį ir šių nekasdienių įrankių įgalinti, leidomės pažinti miestą klaupdamiesi ant grindinio, liesdami jo paviršius, vyniodami durų rankenas, suoliukų detales į foliją, vaikščiodami prispaudę prie krūtinės cianotipijų lapus, ir kartkartėmis juos atverdami žaižaruojančių šešėlių atspaudui. Būdami parke sužinojome, kad tarp jo ir nuo kranto matomos salos driekiasi povandeninis tunelis, naudojamas tik avarinėmis situacijomis arba kariuomenės reikmėms. Kaip šis nematomas sluoksnis veikia vandens, jo gyventojų, salos, parko ritmą? Šis žaismingas veikimas intensyviai naudojamose miesto erdvėse leido įžvelgti jų daugiasluoksnišką gyvenimą, sukurti naujas judėjimo trajektorijas ir savaip lėtinti rutinišką erdvių ritmą.

Guodos Šulskytės vėjo paieškų vedami, pažinome dar vieną Helsinkio sluoksnį – prekybos centro Redi apylinkes, kuriose – įtemptas automobilių eismas, tiltai, patiltės, ant prekybcentrio stogo stūksantys miesto panoramą rėžiantys bokštai, post-industriniai kraštovaizdžiai. Guoda, kartu su mentore Indre Umbrasaite vystydama eksperimentą Pavargusių vėjų gaudymas, tyrinėja antropogenines vėjo sistemas miesto aplinkoje, kurios sulėtina natūralų oro srautą. Guodos eksperimento metu Helsinkyje leidomės į ventiliacijos angų paiešką, bandydami užčiuopti, kas nutinka jų išpučiamo oro ir natūralaus vėjo susitikimo taške. Kiekvienas eksperimento dalyvis gavo paruoštą klausimyną, kurį, patogiai pasikabinę ant kaklo, galėjo pildyti eidami ir žvalgydamiesi. Vėjo judėjimui užfiksuoti naudojome muilo burbulus, garso įrašytuvą, kamerą. Išsisklaidę neaprėpiamo mastelio prekybcentrio prieigų erdvėje, kiekvienas sekėme skirtingą vėjo trajektoriją. Šias paieškas užbaigė visų tyrėjų susitikimas ant prekybos centro stogo, kur, stovėdami ant dirbtinės žolės kilimo ir supami ventiliacijos angų ūžesio, kartu kūrėme pavargusių vėjų choreografiją. Mąstydami apie dirbtinių išpučiamų vėjų garsą, ritmą, intensyvumą, pritaikėme atitinkančius judesius ir leidome imituojančius garsus. Į juos reaguodami šoko ir tikrus vėjus atspindintys veikėjai. Šis šokis tapo įtraukia forma reflektuoti mus supančius automatizuotus įrenginius ir jų nuolat skleidžiamus virpesius – garsus, kvapus, oro sroves, bei spekuliuoti, kas nutinka jiems įsiliejus į natūralių vėjų sūkurį.

Rezidencija Helsinkyje įvietino eksperimentus ir suteikė platformą testuoti vystomas idėjas. Intensyvių statybų ir plėtros kontekste, ieškojome ritualų, leidžiančių sulėtėti, atsitraukti ir reflektuoti. Tai įnerdami, tai vėl atsitraukdami nuo greito tempo miesto vietų į gaivinančią Laajasalo gamtą ar raminančią Kulttuurisauna erdvę, mėginome pamatyti miesto plėtros, renovacijos ir skubos procesus kitomis akimis, svarstydami apie būdus išlikti atspariems inertiškam ir iš pirmo žvilgsnio neatsekamam jų vyksmui. Kiekvienas eksperimentas savaip kvietė į gilų ir dėmesingą stebėjimą. Tačiau svarbiausiu elementu tapo buvimas kartu, besidriekiantys pokalbiai, kurie užsimegzdavo netikėtose aplinkose – plaukiant keltu, besimaudant jūroje, tyrinėjant statybų aikštelę, sėdint ant miesto aikštės grindinio, arba tarp parko žąsų, besilankant Helsinkio bienalėje, įsitaisius ant akmenų, šalia vis suskambant kūrinio garso instaliacijai, ar netemstančiais vakarais užsisėdint prie verandos stalo.

Penktojo Eksperimentų platformos sezono komanda toliau vysto savo projektus reflektuodami gausą, o artimiausias jų pristatymas jau netrukus – spalio 4-5 dienomis, Kopenhagos architektūros bienalėje. Kiekvienas dalyvis pristatys įvykį skirtingose miesto erdvėse, į kurį galės registruotis svečiai, ir trumpam pasinerti į eksperimentą kartu. Šiuos pristatymo renginius užbaigs atvira Eksperimentų platformos komandos diskusija apie alternatyvią edukaciją ir eksperimentavimą. Projekto pristatymas įvyks ir Vilniuje – lapkričio pradžioje numatomas Eksperimentų platformos sezono 2025 parodos atidarymas kultūros komplekse SODAS2123. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šiaurės ministrų tarybos kultūros ir meno programa bei Vilniaus miesto savivaldybė. 

Partneriai: Kulttuurisauna, Copenhagen Architecture Forum. 

Informaciniai partneriai: Artnews.lt, Vilnius TECH Architektūros fakultetas, Vilniaus dailės akademija / Interjero dizaino katedra.