Dykviečių ekonomikos

Siekdama suteikti naujų verčių esamoms dykvietėms, Gabrielė vysto dykviečių ekonomikų idėją, persvarstydama esamas vertės valiutas. Šiuo eksperimentu siekiama pasisakyti už teisę į tuštumą, nebuvimą, teisę priešintis perteklinei architektūrai bei jos kapitalistinio pagreičio logikai.

Eksperimentas ketina atsigręžti į visuomenės organizavimo istoriją ir pasitelkti istorines ekonomines perspektyvas, iš naujo įvertinant dykvietės vertę. Pirmiausia bus tiriama rankiotojų ekonomika. Tai, kas dabar laikoma miesto dykyne arba pamiršta žalia niša miesto audinyje, gali tapti šiuolaikinių maisto ieškotojų atradimų vieta. Antra, Gabrielė spekuliuoja, kiek dykvietės ar šiukšlyno galima nusipirkti už 500 eurų? Arba kaip profesionaliai nieko neveikti dykvietėje? Eksperimentu siekiama žaisti su kapitalistine žemės nuosavybės logika ir paversti dekartinį žemės padalijimą šiek tiek sudėtingesniu būsimiems plėtotojams. Trečia, ji ketina ieškoti atsakymų vadovaudamasi natūrinių mainų ekonomikos principais. Kas būtų, jei vieną kvadratinį metrą dirvožemio iš dykvietės išmainytume į vieną kvadratinį metrą žemės vystytojų plėtros vietoje? Kokias vertinimo sistemas čia pasitelkti? Tai, kas gali turėti didelę piniginę vertę, skaidytojų perspektyvoje galbūt virs šiukšlių krūva. Kaip skaidytojai, piktžolės ir sėklos gali tapti vertais žaidėjais akcijų rinkoje? Dykvietės kultūriniu, materialiniu ir politiniu požiūriu yra salos, keliančios ideologinius ir praktinius iššūkis kapitalistinės urbanizacijos utilitariniam impulsui. Gabrielė teigia, jog to, kas neva nenaudinga, vertė yra tiek politinis, tiek individualus klausimas.